151 AGNĖS MATULAITĖS DAKTARO DISERTACIJOS KAI „TAVO KŪNAS TIESIOG IŠPROTĖJA“: ĮKŪNYTAS NĖŠTUMO PATYRIMAS (socialiniai mokslai, psichologija 06S) RECENZIJA Rūta Sargaut ytė Vilniaus universitetas, Lietuva Mokslo darbui pasirinkusi nėštumo patyrimo temą, Agnė Matulaitė tarsi kviečia sugrįžti prie „kūniškumo“, susigrąžinti kaip psichologijos tyrimo objektą kūną, patikliai patikėtą medikų rankoms, reabilituoti as- mens kaip eksperto vaidmenį ir dar daugiau. Darbo autorė parodo, kad subjektyvaus kūniškojo patyrimo analizė prasminga net ir tuomet, kai jis nėra problemiškas. Dekarto dualizmas, prieš kelis šimtmečius įtvirtinęs moksle ir gy- dymo praktikoje biomedicininį modelį, gerokai supaprastino kūno sam- pratą, prilygindamas jį bet kuriam gerai ar blogai funkcionuojančiam mechanizmui. Šis požiūris paskatino gamtamokslinio kūno pažinimo pažangą, tačiau nukreipė dėmesį į patologiją, tad „ligonio istorija“ virto „ligos istorija“, o sergantis žmogus – kantriu, besąlygiškai paklūstančiu, savo žiniomis nė iš tolo medikui neprilygstančiu pacientu. Antra vertus, apie kūną ir patys dažniausiai prabylame tik ligos kontekste. Kai sune- galuojame, kai kas nors atsitinka, kūno suvokimas sustiprėja. Tuo tarpu kūnas yra kur kas daugiau nei tyrinėja biologija, jo judesiai nėra tik atsa- kas į dirgiklius. Šis tyrimas buvo atliktas ir darbas parašytas, remiantis fenomenolo- gine tradicija. Autorė remiasi fenomenologinės filosofijos atstovais, pra- dedant E. Husserl‘iu, kuris laikė žmogaus kūną atskaitos tašku, nuo kurio prasideda reali žmogaus sąveika su pasauliu. Pabrėžiama kūno patyrimo svarba pasaulio supratimui. Kūnas yra tas, kuris yra duotas ne tik man, RECENZIJOS 152 Recenzijos bet ir kitam. E. Husserl‘is pasaulio patyrimą, santykį su kitu nagrinėjo kaip kūniškumo fenomeną. Anot M. Merleau-Ponty, mes pažįstame pasaulį per savo paties kūną, tad mūsų patyrimas yra apribotas to mūsų kūniš- kumo. Agnės Matulaitės disertacija aktuali tuo, kad čia užsibrėžta giliau pažvelgti į subjektyvaus nėštumo patyrimo esmę ir prasmę per kūniš- kąjį patyrimą, neįsiveliant į nūnai populiarią polemiką (pvz., kur gimdy- ti – namuose ar ligoninėje, su nuskausminimu ar be nuskausminimo, ir t. t.). Tyrimo duomenys buvo surinkti giluminio pusiau struktūruoto in- terviu būdu, paliekant galimybę pačioms tyrimo dalyvėms praplėsti ar papildyti interviu joms rūpimomis temomis. Kadangi 6 tiriamosios buvo apklaustos po penkis kartus, iš viso gauta 30 interviu. Kaip papildoma priemonė buvo naudojamas žmogaus piešinys (ir autoportretas), tačiau siekiant ne psichodiagnostinių tikslų, o daugiau skirta dalyviams atsipa- laiduoti ir susitelkti į savo kūną. Be to, buvo naudota ir gyvenimo įvykių skalė. Čia galima tik pastebėti, kad disertacija nebūtų labai nukentėjusi ir be šių papildomų priemonių. Akivaizdu, kad atliktas platesnis tyrimas, nei reikalauja pasirinktas fe- nomenas, todėl atrodo visiškai priimtinas ir gal net saliamoniškas auto- rės sprendimas pateikti ne visus duomenis, o apsistoti ties dviem tyrimo pjūviais. Savo tyrime Agnė Matulaitė įsigilina į vienos moters įkūnyto nėštumo patyrimo raidą nuo pastojimo iki metų po gimdymo, o vidu- riniajame nėštumo trimestre moterims rūpimos temos atskleidžiamos remiantis dar penkių moterų pasakojimais. Disertacijos medžiaga išdėstyta 192 puslapiuose, darbas pakanka- mai iliustruotas, didžioji paveikslėlių dalis – tiriamųjų piešiniai. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad darbo struktūra panaši į klasikinę, jame galime rasti visas būtinas dalis: įvadą, tyrimo metodiką, rezultatus ir jų analizę, rezultatų aptarimą, lietuvių ir užsienio autorių darbų literatūros sarašą, kelis priedus. Vis dėlto tyrimo metodikos skyrius pateikiamas ne pagal įprastą daktaro disertacijos schemą, o gana originaliai, t. y. nuose- kliai pagal realią tyrimo eigą. Tarsi ruošdamasi atremti abejojančių koky- biniais metodais argumentus, disertantė itin detaliai išdėsto, o drauge ir svarsto apie kokybiniams tyrimo metodams keliamus savitus reikala- vimus, atskirai – apie interpetacinę fenomenologinę analizę, taip pat – būtent apie jos tyrimui keliamus reikalavimus, kadangi iš tikrųjų nėra vie- nintelio teisingo būdo interpretacinei fenomenologinei analizei atlikti. Teorinė darbo dalis tarsi suskaidyta į dvi dalis: pradžioje apibendrinamos disertantės iki tyrimo turėtos žinios, iš kurių kyla tyrimo prielaidos, tačiau International Journal of Psychology: A Biopsychosocial Approach Tarptautinis psichologijos žurnalas: biopsichosocialinis požiūris 153 2014, 14, 151–155 p. hipotezės nėra keliamos, kad pagal tyrimo idėją tyrėjas turi išlikti „nai- vus“, t. y. atviras įspūdžiams ir jautrus kontekstui, ir pradėtų tyrimą be išankstinių nuostatų; ir tik vėliau tyrimo rezultatai išsamiai analizuojami kitų autorių gautų duomenų kontekste. Reikia pripažinti, kad tokia darbo struktūra turi savo įtikinamą logiką, nes išankstinė literatūros analizė prieštarautų ir keltų abejonę surinktų interviu duomenų patikimumu. Suprantama, kad kokybiniam darbui negali būti keliami tie patys rei- kalavimai, kaip ir kiekybiniam, todėl disertantė skiria pakankamai daug dėmesio pasirinkto metodo patikimumui ir validumui pagrįsti. Verti- nant disertaciją kokybės požiūriu, ir remiantis interpretacinės fenome- nologinės analizės metodo autoriumi J. A. Smith‘u (2011), galima teigti, kad darbas atitinka fenomenologinį kriterijų, nes tai yra gyvos patirties tyrinėjimas, kai tyrėjas atlieka respondento patirties bendraautorio funkcijas, įvairiais būdais stimuliuodamas pasisakyti apie savo jausmus, mintis, jutimus. Tyrimas yra ir idiografinis, nes dėmesys nukreipiamas į individualumą, atskirumą, detalumą, o ne tai, kas bendra ar universalu. Šioje vietoje autorė gal šiek tiek persistengė, pasiduodama norui api- bendrinti, nes net ir Smith‘as (2011) 6 asmenų imties tyrime nereikalauja „paplitimo“ analizės. Būtent detalumas yra analizės gelmė ir tokio darbo grožis, atskleidimas, kaip nėštumo fenomenasišgyvenamas konkretaus asmens požiūriu, konkrečiame kontekste. Trečiasis interpretacinės fe- nomenologinės analizės principas (ar tyrimas yra hermeneutiškas, ar per pokalbį kuriamas supratimas) yra patenkinamas, nes čia lengvai galima atpažinti dvigubą hermeneutiką, t. y. dvigubą interpretacinį procesą, kai dalyviai bando suteikti prasmę savo pasauliui, o tyrėjas bando suteikti prasmę tam, kaip dalyvis suteikia prasmę savo patirčiai (Smith & Osborn, 2003). Kadangi priėjimas prie dalyvio patyrimo priklauso nuo tyrėjo subjektyvumo bei jo minčių, Agnė Matulaitė labai atidžiai, atvirai (vie- tomis negailestingai) tyrinėja save pačią, rašo dienoraštį, reflektuoda- ma asmeninio gyvenimo ir kontaktų su tiriamosiomis patirtį. Be kitų po- žiūrio taškų darbas atitinka ir skaidrumo kriterijų – skaitant susidaro absoliučiai aiškus įspūdis, kas, kur, kada ir kaip buvo padaryta, nepalikda- mas nė kertelės abejonei. Darbui nestinga darnos / nuoseklumo, jis įdo- mus, įtikinantis (antraip, pagal šio metodo principus jis būtų niekam ver- tas!) ir galiausiai – pakankamai gausiai iliustruotas pavyzdžiais ir tiriamųjų citatomis. Išanalizavusi moterų įkūnyto nėštumo patyrimą antrajame nėštumo trimestre, disertantė atskleidė keturias visoms joms bendras įkūnyto 154 Recenzijos patyrimo temas: a) kūdikio besilaukiančio kūno nekontroliuojamumas; b) moterų kūnas – jų mokytojas; c) kūno vidinių ir išorinių ribų neaišku- mas; d) besiformuojantis kūniškas tapatumas. Taip pat atskleisti ir nauji įkūnyto tapatumo ypatumai: a) šios moterys savo besikeičiantį kūną nėštumo metu patyrė kaip nekontroliuojamai prastėjantį; b) nėštumas gali sustiprinti savo kūniš- kumo patyrimą, tačiau išaugęs kūniškumo potyris nebūtinai pačių mo- terų yra pageidaujamas ar jas auginantis; c) nėštumo metu gali kisti mo- terų savęs ir savo kūno patyrimo ribos; d) įkūnytas santykis su kūdikiu viduje gali keisti pačią moterį ir būti nuolatos patiriamas ambivalentiš- kai; e) šių moterų kūniško tapatumo patyrimas glaudžiai susijęs su ki- tais žmonėmis; f) besilaukiantis kūnas moterų gali būti suvokiamas kaip išmintingas ir yra galimybė, kad kūno pamokos joms pravers ateityje. Visos šios temos tekste aptartos ir tinkamai iliustruotos. Be nuosekliai, aiškiai ir plačiai (netgi didaktiškai) pateikiamos tyrimo metodikos ir tyrimo eigos, aiškių kokybės standartų, kruopščios duo- menų analizės prie disertacijos išskirtinių bruožų dar priskirčiau ne visai akivaizdų ir mažiau atskleistą tarpkultūrinį šio tyrimo aspektą. Pusė ti- riamųjų gyveno Lietuvoje, kitos – Didžiojoje Britanijoje, be to, pusė iš jų dar turėjo migracijos istoriją. Galiausiai, darbas akivaizdžiai turi ne tik mokslinę, bet ir praktinę vertę, – kad jis aktualus, liudija gausus moks- linių bei populiarių pranešimų sąrašas. Tikėtina, kad Agnės Matulaitės darbas ženkliai prisidės prie medicininės praktikos gerinimo. Kaip pri- ims šio tyrimo įžvalgas šiuolaikinė medicina? Manau, kad palankiai, nes biopsichosocialinis modelis jau randa savo pritaikymą, paciento psicho- loginė savijauta ir pasitenkinimas tampa svarbiu medicininės pagalbos kriterijumi. Įdomu būtų įkūnyto nėštumo patyrimo tyrimų prasmingumą patvirtinti ir atokiųjų tyrimų rezultatais: kaip įprasmina savo kūniškąjį nėštumo patyrimą moterys praėjus dešimčiai, dvidešimčiai ar penkias- dešimčiai metų, t. y., kokį pėdsaką gyvenime palieka nėštumo patirtis. Mokslinei diskusijai disertantei galima būtų pateikti porą klausimų: 1. Autorė galėjo atlikti tyrimą dviem kalbomis (tai yra neįkainoja- mas darbo privalumas). Kultūrinis komponentas puikiausiai integruotas į biopsichosocialinį modelį. Tačiau lieka ne visai aišku, kokiomis teo- rinėmis prielaidomis buvo grindžiamas imčių pasirinkimas ne vienoje, o dviejose kultūrose – Lietuvos ir Didžiosios Britanijos, nes tai tarsi prieš- tarautų imčių homogeniškumo kriterijui. Tuo tarpu kultūrinės skirtybės International Journal of Psychology: A Biopsychosocial Approach Tarptautinis psichologijos žurnalas: biopsichosocialinis požiūris 155 2014, 14, 151–155 p. duomenų analizėje nėra akcentuojamos ar interpretuojamos kultūros dimensijų požiūriu. Taigi vis dėlto, kokią įtaką įkūnytam nėštumo patyri- mui turėjo gyvenamoji aplinka? 2. Antrasis klausimas taip pat susijęs su kultūriniais darbo aspek- tais. Kultūrinėje antropologijoje skiriami skirtingi tyrimo ir interpreta- cijos būdai: eminis (kai žiūrima iš dalyvio pozicijos, taikomos sąvokos ir skiriamieji bruožai, tinkami dalyviams) ir etinis (kai žiūrima iš stebėtojo pozicijos, taikomos sąvokos ir skiriamieji bruožai, tinkami stebėtojams) (Berry, 1969). Kaip galima suprasti iš disertacijos konteksto, abiejose ša- lyse autorė galėjo taikyti ir eminį, ir etinį principą. Ir nors darbe subtiliai atskleista jos pačios kultūrinė situacija, dar kyla klausimas, ar įmanoma lygiagrečiai susitapatinti su dviejų kultūrų atstovėmis, o kartu – pažvelgti į jų patirtį iš šalies. Reziumė. Visumoje norėtųsi pagirti disertantę už drąsą ir novatoriš- kumą ir prognozuoti jos darbui ilgą gyvenimą, nes tai yra brandus, origi- nalus ir turintis mokslinę, praktinę vertę bei plėtros perspektyvas mokslo kūrinys, atitinkantis daktaro disertacijai keliamus reikalavimus. Ši diserta- cija 2013 m. buvo sėkmingai apginta Vilniaus universitete. REVIEW OF AGNE MATULAITE‘S DOCTORAL DISSERTATION “YOUR BODY JUST GOES BANANAS”: EMBODIED EXPERIENCE OF PREGNANCY (SOCIAL SCIENCES, PSYCHOLOGY 06S) Ruta Sargaut yte Vilnius University, Lithuania Abstract. The author of the review appreciates much the courage and innovativeness to use the qualitative methodology in the study of embodied experience in women during pregnancy and the postpartum year. The biopsychosocial approach here is enriched with the cultural aspects which could be more elaborated, however. The detailed description of 6 women’s experience has been achieved by skillful application of the Interpretative Phenomenological Analysis. The bodily experience in pregnancy occurred to be dynamic, complex and firmly embedded in women’s life-world. Although the structure of the dissertation is not very traditional, it looks reasonable and matches the requirements of the method applied. The results of the research are valuable and promising. The study provides insights into the lived experience that may be useful in psychological theory and in practice when working with women at this important transitional life stage.